No és veritat
Mireia Calafell
Mireia Calafell
kad bučiny
žemė atgims,
žvaigždėmis lis
gyly akių,
jazminai vėl
vėją palies
ir vasaros
kvapas visur,
jūroj sūriau,
danguje vis
skrydžių daugiau.
Tai netiesa,
kad bučiny
vis lėtesni
atodrėkiai,
šiaurės lokys
ramiai nubėgs,
nesibijos
nukrist žemyn,
gėlės kalnuos
įsišaknys,
ten vis dar taip
šiandien vėsu.
Tai netiesa,
kad bučiny
kirčiai yra
vis kairesni,
žėmė aplink
saulę vis šoks,
kaip dervišas
rūbais baltais
dykumoje,
ir kaktusai
taip nebedurs.
Juk sakau tau,
tai netiesa,
kad bučinys
gali pakeist
mums svetimų
miestų tonus,
paukščių gražių
gatvės priplūs,
ten varnas mums
vėl kranks viduj:
Aš tau sakau,
kad netiesa
svarbiausia tik,
visad pratęsk
bučinį tą,
tik tam kad jei
suklysčiau aš,
vienu gestu
viskas išnyks,
nes iš tiesų
-aš tai žinau-
verta tikėt.
Tikėti tai
norėt daugiau
o šis daugiau
tai visada
bučinį tęst.
[En col·laboració amb Carmina Daban, inèdita]
Traduït per Dovilė Kuzminskaitė
